- Kaip kilo mintis įkurti Lavinimo centrą?

- Pirma mintis, kad, norint neužsisėdėti namuose su tuo metu tik dviem savo berniukais, reikia kažką daryti, kilo kai Ugniui buvo septyni mėnesiai. Tuo metu Aisčiui jau buvo šiek tiek virš 2 metų, tad man, visada buvusiai aktyviai, buvimas namuose tik su vaikais, ėmė kažkiek erzinti. Kadangi su vyru planavome didelę šeimą, į buvusį darbą nebuvo prasmės grįžti trumpam, tad ir nutarėme, kad imsiuosi kažko, kas man įdomu, o ateityje galėsiu ir dirbti, realizuodama savas idėjas, ir rūpintis vaikais bei namais.

Tuo metu Jonavoje nebuvo nieko, ką būtų galima nuveikti su vaikais iki 6 m., todėl ankstyvojo lavinimo pamokėlės man pasirodė tai, ką aš galėčiau daryti šiek tiek papildomai pasimokiusi. 

Taip viskas ir prasidėjo - nuo vieno užsiėmimo kūdikiams. Vėliau, berniukams augant, pastebėjau, kad ne visus juos domina muzika, o, kaip minėjau, tuo metu Jonavoje ikimokyklinukams kitų užsiėmimų nebuvo. Taip atsirado mokytoja mokanti anglų kalbos, vedanti dailės užsiėmimus, mankštas. Kai nebetilpome į vieną klasę ir tapo nepatogu darbuotis visiems atskirai su verslo liudijimais, nutariau kurti viešąją įstaigą. Ilgai galvojome pavadinimą ir logotipą, bet šiandien, kai su manimi dirba beveik 20 žmonių ir 10 savanorių, didžiuojuosi tuo, ką pradėjau daryti prieš šešerius metus.

- Kokios paslaugos jame teikiamos?

- Šiandien mūsų centre yra siūlomos šios užimtumo veiklos: kūdikių lavinimo pamokėlės, kurias aš pati ir vedu, dziudo, shindokai-kan karate, baletas, jaunųjų einšteinų būrelis, pojūčių pamokos mažiems vaikams, Robotikos pamokos, Žiniukų studija, bandymų laboratorija, dailės terapija, dainavimo studija. Vyksta teminiai vakarėliai, šeimos gali atšvęsti vaikų gimtadienius, organizuojame renginius ir Jonavos miesto bei rajono gyventojams, tokias kaip Šeimos diena, Kalėdinė mugė, Respublikinį renginį Mažųjų Ropliukų varžybos ir panašius.

- Centras yra ne didžiuosiuose miestuose, bet Jonavoje. Ar nebaisu imtis veiklos nedideliame miestelyje?

- Na taip, mažame mieste kurti tokį centrą savomis lėšomis reikėjo drąsos, tačiau gerai pasukus galvą ir pasiūlius reikalingas paslaugas bei nesamą tuo metu užimtumą vaikams, jau nuo pirmų  mėnesių keliaujame tik pirmyn.

- Veikiate jau šeštus metus - kaip reagavo jonaviečiai prieš tiek laiko, kai ėmėtės veiklos?

- Aš pati esu kilusi ne iš Jonavos (juokiasi), tai tiek į mane, tiek į pačią veiklą iš pradžių visi žvelgė pro padidinamąjį stiklą, buvo daug interpretacijų ir kalbų. Nieko nepažinojau ir net nežinojau, kur galėčiau kreiptis pagalbos. Todėl nutariau, kad viską darysiu pati, o kai turėsiu ką "parodyti", nueisiu ir susipažinsiu su miesto valdžia. 

- Koks būrelis pats pats populiariausias?

- Būrelių populiarumas per šiuos metus stipriai keitėsi. Kartais atrodo, kad dalis jų lankomumo - mados reikalas (šypsosi). Pavyzdžiui, prieš kelis metus visi norėjo vaikus nuo 3,5 m.mokyti anglų kalbos, pernai vos talpinome visus norinčius į Robotiką, o šiais metais labai populiaru dziudo (gal dėl nesenai įvykusios olimpiados?). Kūdikių programos visada "ant bangos", jei geras ir motyvuojantis mokytojas.

- Ar turite konkurentų?

- Jei galvoti apie konkurenciją plačiąja prasme, konkurentų turime daug, tačiau konkurencija geras dalykas, ji priverčia tave pasitempti, pagalvoti apie paslaugos išplėtimą ar kitokį jos pritaikymą klientams. Kas būtų jei būtum vienas? Gal ir palangės nebūtų nuvalytos (kvatoja), gal ir mokytojai labiau atsipalaiduotų, o dabar visi pasitempę.

- Kaip išsiplėtėte per šį laiką? 

- Kolektyvas vis auga, nes aš pati visada žiūriu, ką galima naujo pasiūlyti mažiesiems. Man, kaip mamai, labai svarbu, kad mokytojas, vedantis užsiėmimą ne tik mylėtų vaikus, būtų atsidavęs savo darbui, bet ir tos srities profesionalas. Taigi, jei sugalvojome įsivesti karate nuo naujų mokslo metų, vadinasi į kolektyvą priėmėme naują narį, karate trenerį. Jei šiemet pasiūlėme mažosioms princesėmis baletą, kolektyve vėl naujas narys - šokių mokytoja, balerina. Žinoma, per tiek metų su kai kuo atsisveikinome, ką palydėjome į motinystės atostogas ar doktorantūros studijas, tačiau kolektyvo branduolys jau visus šešerius metus lieka beveik nepakitęs.

- Ar dar ruošiatės pasiūlyti kažką naujo?

- Didžiausi kritikai ir naujų idėjų siūlytojai yra mano pačios (jei jau kalbame apie "vyriškus" užsiėmimus) ir draugių (mergaitiški reikalai) vaikai, kurie sako: to norėčiau, tai būtų įdomu. Be to, ir aš pati labai domiuosi, kas vyksta ne tik sostinėje ar kituose didžiuosiuose miestuose, bet ir visame pasaulyje – ko reikia šiandienos vaikams, ką galima jiems pasiūlyti naujo, naudingo ir įdomaus, kad tai prisidėtų prie jo visavertės asmenybės formavimosi.

Kalbant apie vaikų švenčių personažus, labai kruopščiai ruošiamės kiekvienai šventei, nesvarbu, ar tai pirmasis vaiko gimtadienis, ar Kalėdos darželyje. Kiekvieną kartą pagalvoju kaip mama, ar tai patiks mano vaikui ir jo draugams, ką galėčiau padaryti, kad tai jiems būtų pati įsimintiniausia šventė.

- Su tiek patirties nesudėtinga būtų ir kituose miestuose veiklą plėtoti, nežadate?

- Žadame ir jau viena koja esu Kaune. Minčių daug, o kadangi mano mažiausias taip pat šiais metais  pradėjo eiti į mokyklos priešmokyklinę klasę, vadinasi iki 13-14 val.galiu dirbti. Kodėl tik tiek? Todėl, kad paskui aš dirbu jiems: taksi paslauga suvežiojant į būrelius, pamokų ruoša ir visos kitos veiklos. Tiesa, dar ir kelis vakarus dirbu, bet tik tuo laiku, kai jie yra treniruotėse.

- Kaip jus atranda vaikai ir jų tėvai? Kur reklamuojatės?

- Pačioje pradžioje daug skelbėmės vietinėje televizijoje ir spaudoje, tačiau dabar, kaip mes juokaujame, mus rekomenduoja lankusiųjų ar tebelankančių vaikų tėveliai ar patys vaikai. Visi žino, kad pas mus šilta, jauku, švaru, užsiėmimus ir veiklas veda kompetetingi asmenys, mylintys ir gerbiantys vaikus, visada atsižvelgiame į pastabas ir pasiūlymus ir tikrai darome viską iš širdies. Vasaros pabaigoje darome atviras parodomąsias pamokas, save reklamuojame socialiniuose tinklose, įvairių miesto švenčių metu.

- Ką dirbote iki to laiko? Kaip tai padėjo?

- Esu baigusi žemės ūkio ekonomikos balakauro ir tarptautinio verslo magistratūros studijas, taip pat kiek save atsimenu visada dainuodavau, baigiau muzikos mokyklą, dalyvavau Dainų dainelės atrankose, taip pat ilgą laiką dainavau universiteto chore „Daina“, aktyviai dalyvavau studentų atstovybės veikloje, vasaras leisdavau kultūrinių mainų programose Amerikoje, vėliau dirbau personalo įdarbinimo ir marketingo srityse. Manau, kad viskas, ką veikiau ir patyriau, po truputį ir suformavo mane tokią, kokia esu šiandien ir „ruošė" dabartinei veiklai, kurią drąsiai įvardinu kaip savo hobį.

- Papasakokite apie savo vaikus - kokie vardai, kiek jiems metų ir ką jiems labiausiai patinka veikti mamos įkurtame centre?

- Per 12 bendro gyvenimo metų mūsų su vyru "sukauptas" turtas yra 4 sūnūs. Tai Aistis, jam dabar 11 metų, Ugniui 9, Taurui 8, Nagliui 6 metai. Vaikinai labai aktyvūs, žingeidūs. Dažnai reikia pristabdyti ir padėti susiorientuoti, ko jie nori ir ką mes galim, tad judesio namuose daug. Vieni patys noriai mokosi, yra ir ką reikia „paspausti". Aistis artėja link paauglystės, tad reikia ir mums su vyru lankstumo ir kantrybės, kad su juo susitartumėm.

Šiandien vyrukai lanko dziudo ir karate pamokas mūsų centre, Ugnius dainuoja studijoje VIVA, Tauras su Naglius „Kir Vir Bam“ chore. Piešti ir groti eina pas privačius mokytojus. Labai norėtų lankyti ir robotiką, tačiau šiemet tai man jau misija nebeįmanoma, nes tada pamokas turėtume ruošti naktį. O mano nuomone, vaikai turi išsimiegoti, tad 21:00 val. mūsų namuose jau tylu. Vaikai miega. 

- Kas buvo sunkiausia pradedant veiklą ir ką darytumėte kitaip? 

- Manau, kad sunku yra tada, kai arba nelabai nori, ar galvoji, kad nepavyks. Aš vadovaujuosi patarle - „Kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais“. Taip ir einu į priekį. Ieškodama, darydama, galvodama, klysdama, bet nepasiduodanti ir jei jau klausiate ką daryčiau kitaip - turbūt nieko. Savo pačios ir savo kolektyvo dėka esame vertinami tiek Jonavoje, tiek rajone, pelnę ne vieną savivaldybės, rajono mero, Jonavos rajono policijos komisariato, įvairių nevyriausybinių organizacijų bei mokyklų apdovanojimą. 

- Ką patartumėte kitoms, kurios turi idėją, bet bijo jos imtis? Nuo ko pradėti?

- Labai sutinku su pasakymu „Happy wife, Happy life“ (angl. Laiminga žmona, laimingas gyvenimas) (juokiasi). Namuose nebus darnos ir šiltų santykių, jei moteris užsisėdės namuose, neturėdama veiklos ar palaikymo, jei ji jausis neįvertinta, nereikalinga ir neįdomi. Mano atveju, vyras matydamas, kad man būti tik mama neužtenka, skatino, siūlė ir motyvavo susigalvoti sau veiklą. Tokia pačia nuomone paskatinčiau ir kitas mamas, moteris drąsiai imtis savo svajonių, nebijoti klysti, nebijoti aplinkinių komentarų ir reakcijos (ypač, kai pradės sektis), siekti savo tikslų ir išlikti sąžininga pačiai su savimi. Na ir nepersistengti, nes nuvarytus arklius nušauna, o vaikai ir vyras nori matyti linksmą, švytinčią ir laimingą mamą, žmoną. Šito pritrūksta ir man pačiai - tad linkiu to ne tik savą verslą pradedančioms kurti, bet ir jau tai padariusioms ir aišku sau pačiai. 

Ačiū už pokalbį!

Joanos įkurtą Lavinimo centrą rasite Kosmonautų g. 15, Jonavoje,  www.lavinimocentras.lt, www.facebook.com/lavinimocentras